Aštuntokai pratęsė pažinčių su artimiausiomis apylinkėmis tradiciją. Šiemet aplankėme netoli nuo Pumpėnų esantį Niurkonių kaimą. Ekskursijoje mus lydėjo kraštotyrininkas, žygeivis A.Stalilionis.  

Visiems buvo labai netikėta išgirsti, kad Niurkonių kaimas yra senesnis už Pumpėnus,  neabejotinai egzistavęs jau XVI a. pirmoje pusėje, o pirmą kartą  paminimas 1554 m. Upytės valsčiaus inventoriuje.  Niurkonių dvaras pradėjo kurtis apie XVIII a. antrąją pusę. Jam priklausė daug aplinkinių kaimų, tuo tarpu dabartinis Pumpėnų miestelis tada buvo tik nedidelė gyvenvietė. Tik buvo labai sunku įsivaizduoti kadaise buvusį didingą dvarą su kolonomis, išpuoselėtą parką, sodą, tvenkinius, kai aplinkui matėsi vien  dirbami laukai ir krūmų juosta pagal Lėvenį. Nenuginčijami buvusios didybės įrodymai – bravoro griuvėsiai ir  vienišas dvaro bokštas (obeliskas).  Kartu su mūsų pasakotoju bandėme įminti šio obelisko vietos mįslę ir klausėmės istorijų apie Niurkonių dvarininko  generolo Juozapo Vavržeckio giminę. Pasirodo, kad obeliską puošusios vėjarodės su  Vyčiu atvaizdą ant tarpukario  lietuviškų litų galėjo perkelti netoli nuo čia gyvenęs ir Niurkonių laukais į Pumpėnų mokyklą ėjęs garsus skulptorius Juozas Zikaras. Nuotykių ieškotojų smalsumą sužadino mūsų gido užuomina apie aplinkiniuose laukuose rastą lobį su labai vertinga senovine moneta.

 Svarbiausią  ekskursijos objektą pasilikome pabaigai.  Rudeniškų lapų fone baltavo sumažinta ir truputį supaprastinta Vilniaus katedros kopija – Niurkonių Šv. Aloyzo koplyčia. Architektas Julijaus Groso kūrinys laikomas  viena gražiausių vėlyvojo klasicizmo koplyčių Lietuvoje. Niurkonių koplyčią pastatė  generolas, Niurkonių dvaro savininkas Juozapas Vavržeckis savo brolio Tomo Vavržeckio atminimui. Čia aštuntokų laukė trumpa istorijos pamoka, kurios metu teko suskaičiuoti  Lietuvoje vykusius sukilimus prieš carinės Rusijos valdžios priespaudą. Niurkonių koplyčia yra ne tik T. Vavržeckio  memorialas, bet ir istorijos paminklas 1794 m. (Kosciuškos) sukilimo garbei – ko gero, vienintelis visoje Lietuvoje. Deja, koplyčia savo buvusį grožį išlaikė tik iš išorės. Viduje vėl pasijutome kaip ištuštėjusiuose Niurkonių dvaro laukuose. Nelikę nei langų, nei grindų, nei lubų, nekalbant jau apie buvusius koplyčios papuošimus. Po šventoriaus medžiais išklausėme dar vieną istoriją, kurioje persipynė knygnešių keliai, vyskupas M. Valančius, Pumpėnuose kunigavęs kunigas J. Rožanskas, Niurkonių dvarininkės romantiški jausmai, verkiančios angelo skulptūra  ir Kapoto kalnelyje buvusio  kapo rūsio paslaptys.

Labai dėkojame gerbiamam A. Stalilioniui už ekskursiją ir tikimės pratęsti pažintį su dar neapkeliautomis artimomis apylinkėmis jau pavasarį.

8 klasės auklėtoja R. Žemaitytė