Sausio 30 – vasario 6 mūsų gimnazijos komanda: Neda Strelčiūnaitė, Saulė Gaigalaitė, Simona Mulevičiūtė, Lina Lipnickaitė, Danielius Mažeika, Ervinas Mikėnas bei anglų kalbos mokytoja Virginija Aniūnaitė ir specialioji pedagogė Vaiva Jareckienė, dalyvavo Erasmus+ projekto „Standing Against Violence and Discrimination“ veiklose Galati mieste Rumunijoje. Į susitikimą Rumunijoje atvyko mokinių ir mokytojų komandos iš Turkijos ir Lietuvos, o iš Bulgarijos ir Italijos mokiniai dalyvavo nuotoliniu būdu.

Kelionės ir dalyvavimo projekte įspūdžius geriausiai atspindi mokinių atsiliepimai. Tad dalinamės Saulės Gaigalaitės mintimis apie projektą.

Sausio trisdešimtą dieną su džiaugsmu širdyje aš ir dar penki mokiniai iš mūsų mokyklos išvyko į Rumuniją. Jau buvau keliavusi į Bulgariją, tad šįkart jaučiausi daug geriau, nes žinojau, ko tikėtis ir kad nėra ko bijoti. Po varginančios kelionės – iš Vilniaus į Vokietiją ir tik tada į Rumuniją – maždaug pusę keturių ryto stovėjome prie savo viešbučio durų. Džiaugsmas ir jaudulys nustelbė nuovargį. Ryte pajudėjome mokyklos, kurioje vyks projekto užsiėmimai, link. Pro autobuso langus stebėjau žmones ir supratau, kad ir kokiame pasaulio krašte būtume, mes visi esame labai panašūs. Mano asmeninis šios kelionės tikslas buvo būti drąsiai ir pajusti kiekvieną akimirką. Ir tai kuo puikiausiai pavyko!

Mokykloje pasitiko man jau matyti veidai. Tai buvo tie patys mokiniai, kurie dalyvavo Erasmus programoje Bulgarijoje. Iš pradžių visi buvo nelabai drąsūs, bet tai suprantama. Jau pirmą dieną pralaužėme ledus ir pradėjome bendrauti, na, o tai šioje programoje ir yra svarbiausia. Tą pačią dieną aplankėme labai  daug religinių pastatų ir pasivaikščiojome po patį miestą. Vietiniai papasakojo apie jį daugiau, o mes papasakojome apie Lietuvą ir ko tikėtis  atvykus pas mus. Diena buvo be galo graži. Visi ėjo, šnekėjosi, juokėsi, pasakojo apie save ir šalį. Projekto metu teko gaminti savo šalių nacionalinius patiekalus. Visiems labai patiko lietuviškas patiekalas, o mes labai džiaugėmės, kad kažkur toli, už poros tūkstančių kilometrų, žmonės mėgsta tai, kas lietuviška. Kitą rytą tris valandas važiavome į Konstancos miestą. Vaikščiojome po senamiestį ir grožėjomės vaizdais. Mane sužavėjo pastatai ir jų stilistika. Turėjau progą pasivaikščioti prie Juodosios jūros ir pasiklausyti jūros ošimo, aplankyti dar porą bažnyčių ir užlipti į bokštą, iš kurio galėjau matyti uostą bei dalį miesto. Tai buvo nerealu! Vaizdai gniaužė kvapą. Ketvirtadienis buvo paskutinė diena mokykloje. Turėjome veiklų, susijusių su mūsų programos tema. Per šias dienas visi suartėjome, tapome artimais draugais, tad išvažiuoti ir pasakyti sudie buvo ypač sunku. Apsikeitėme socialinių tinklų adresais ir davėme pažadą, kad nenustosime bendrauti, o su kai kuriais susitiksime Lietuvoje pavasarį.

Taigi, apibendrindama galiu drąsiai teigti, kad šioje kelionėje išmokau labai daug. Svarbiausia, jog nereikia bijoti klysti, nes tik per nesėkmes išmokstame naujų dalykų, ir kad išeiti iš komforto zonos yra labai naudinga, nes būtent tuomet atidarome duris naujovėms. Su džiaugsmu prisimenu viską, ką teko patirti ir su kokiais žmonėmis susipažinti. Tikiuosi, mūsų ryšys nenutrūks, ir turėsiu galimybę dar kartą išvykti bei patirti nuostabių dalykų.